See also other languages'
versions:
Man
sakydavo: "Norėdamas bendrauti su
užsieniečiais, mokykis užsienio
kalbų mokykloje". Bet pastebėjau,
kad 90% suaugusiųjų negali išreikšti
savo minčių taip, kaip jie nori, ta
užsienio kalba, kurią jie pasirinko
mokykloje.
Man
sakydavo: "Mokėdamas anglų kalbą,
būsi suprastas bet kurioje pasaulio vietoje".
Bet vienam Ispanijos kaime pamačiau, kaip
susidūrė du automobiliai: prancūzo
ir švedo. Vairuotojai negalėjo susikalbėti
nei tarpusavyje, nei su policija. Mažam
Tailando miestelyje pamačiau vieną
turistą, beviltiškai besistengiantį
apibūdinti savo ligos simptomus vietiniam
gydytojui. Ilgą laiką dirbau JTO (Jungtinių
tautų organizacijoje) ir PSO (Pasaulio
sveikatos organizacijoje) visuose penkiuose
žemynuose ir keliose salose ir galiu patvirtinti,
kad ir Gvatemaloje, ir Bulgarijoje, ir Konge,
ir Japonijoje, ir daugelyje kitų šalių
anglų kalba praktiškai neįmanoma
susikalbėti už didelių viešbučių,
prekybos centrų ir oro uostų ribų.
Man
sakydavo: "Vertimo dėka netgi pačių
tolimiausių tautų kultūros vertybės
dabar pasiekiamos kiekvienam". Tačiau
kai palyginau vertimą su originalu, radau
tiek praleistų sakinių, tiek aplaidumo,
tiek mažai pagarbos autoriaus stiliui,
kad įsitikinau itališko posakio teisingumu:
vertimas yra apgaulė.
Man
sakydavo, kad Vakarų šalys nori padėti
besivystančioms šalims, gerbdamos
vietinę kultūrą. Tačiau
mačiau, kad nėra jokios pagarbos kitoms
kalboms. Vakarų šalys primeta savo
kalbas nuo pat pradžios, manydamos, kad
tai yra savaime suprantamas dalykas, nes jos
siūlo geresnes sąlygas žmonių
bendravimui. Pamačiau, kad kultūrinis
spaudimas, susijęs su anglų ir prancūzų
kalbų naudojimu, keičia žmonių
mentalitetą ir griauna senąsias kultūras,
ignoruodamas jų vertybes. Taip pat mačiau
nesuskaičiuojamą galybę problemų,
atsiradusių mokant vietinius žmones,
nes Vakarų specialistai nemoka vietinių
kalbų, o vadovėliai tomis kalbomis
tiesiog neegzistuoja.
Man
sakydavo: "Išsilavinimas visų
visuomenės sluoksnių vaikams garantuoja
vienodas galimybes". O aš mačiau,
kaip turtingos šeimos, ypatingai besivystančiose
šalyse, siunčia savo atžalas
į Angliją ir JAV mokytis anglų
kalbos. Tuo tarpu daugybė kitų žmonių
yra sukaustyti savo kalbos grandinėmis,
spaudžiami įvairių rūšių
propagandos, neturintys jokios perspektyvos,
tik niūrią ateitį ir dėl
savo kalbos laikomi ekonomiškai ir socialiai
atsilikusiais.
Man
sakydavo: "Esperanto idėja gėdingai
žlugo". Tačiau mačiau, kad
viename Europos kalnų kaime vietinių
gyventojų vaikai laisvai kalbėjo su
turistais iš Japonijos jau po šešių
mėnesių šios kalbos mokymosi.
Man
sakydavo: "Esperanto kalbai trūksta
žmogiškumo". Aš mokiausi
šią kalbą, skaičiau poeziją
ir klausiau dainų. Esperanto kalba savo
slaptas mintis man patikėdavo brazilai,
kiniečiai, iraniečiai, lenkai ir netgi
vienas jaunuolis iš Uzbekistano. Ir štai
aš - buvęs profesionalus vertėjas
- turiu sąžiningai prisipažinti,
kad šie pokalbiai buvo patys spontaniškiausi
ir nuodugniausi, kuriuos aš kada nors turėjau
užsienio kalba.
Man
sakydavo: "Esperanto yra bevertė,
nes neturi jokios kultūros". Tačiau
kai sutikdavau esperanto kalbos vartotojus iš
Rytų Europos, Azijos ir Lotynų Amerikos,
pastebėdavau, kad beveik visi jie labiau
išsilavinę kultūros atžvilgiu
negu kiti to paties socialinio lygio žmonės.
Ir kai dalyvavau tarptautiniuose debatuose šia
kalba, mane stebino aukštas žmonių
intelekto lygis.
Savaime
aišku, bandžiau visa tai paaiškinti
aplinkiniams. Aš jiems sakydavau: "Paklausykite!
Pažiūrėkite! Štai kai kas
neįprasto: kalba, kuri tikrai išsprendžia
visas bendravimo problemas tarp pasaulio tautų.
Mačiau, kaip vengras ir korėjietis
diskutavo apie politiką ir filosofiją
šia kalba, nors buvo praėję tik
du metai, kai jie ją išmoko. Tai neįmanoma
jokia kita kalba. Taip pat mačiau tą,
tą ir aną..."
Tačiau
jie man atsakė: "Tai nėra rimta.
Be to, ši kalba dirbtina."
Negaliu
suprasti. Kai vyro ar moters jausmai, subtiliausi
jų minčių niuansai išreiškiami
tiesiai iš lūpų į ausį
kalba, kuri gimė iš viso, kas yra
geriausia tarptautiniame bendravime, jie man
sako: "Tai dirbtina!"
Bet
ką aš mačiau, keliaudamas po
pasaulį? Mačiau, kaip keliautojai
mėgino pasidalinti savo idėjomis ir
patyrimais su vietiniais gyventojais, tačiau
nusivylę pasiduodavo. Daug kartų stebėdavau,
kaip žmonės mėgino bendrauti
gestų pagalba, bet labai dažnai tai
baigdavosi dideliais nesusipratimais. Mačiau,
kaip žmonės troško informacijos,
bet kalbos barjeras neleido jiems perskaityti
to, ką jie norėjo.
Mačiau
daugybę žmonių, kurie po 6–7
metų kalbos mokymosi, suklupdavo kiekviename
žingsnyje, negalėdami rasti tinkamo
žodžio, siaubingai tardavo žodžius,
stengėsi išreikšti save, bet
dažnai pamesdavo pokalbio mintį. Pastebėjau,
kad kalbų nelygybė ir netgi diskriminacija
klesti visame pasaulyje. Mačiau, kaip diplomatai
ir specialistai kalbėdavo per mikrofonus
ir ausinėmis klausydavosi balso, visai
kito nei tikrojo jų pašnekovo. Ir
tai vadinama "natūraliu bendravimu"?
Iš širdies ar smegenų į
lūpas ar ausį, tai, žinoma, yra
dirbtina, bet iš mikrofono į ausines
verčiant, tai natūralu! Nejaugi problemų
sprendimo menas, atsižvelgiant į intelektinius
ir emocinius aspektus, daugiau nepriklauso žmogaus
prigimčiai?
Man
sakydavo daug ką, bet aš mačiau
visai ką kita. Taigi esu išmuštas
iš vėžių šioje visuomenėje,
kuri tvirtina, kad kiekvienas turi bendravimo
teisę. Ir negaliu suprasti, ar mane tyčia
apgaudinėja, ar aš išprotėjau.
http://www.ikso.net/mozaika/index.php?pagho=komentoj&id=53
